Kas užkoduota mūsų genuose?
Nieko labai keista mano nemoteriškumo istorijoje lyg ir nereiktų įžvelgti. Visas pasaulis taip gyveno paskutinį šimtmetį ir iki šiolei gyvena.
Šiuolaikinės merginos nuo gimimo buvo ir yra apsuptos tokio labai dviprasmiško modernios vakarietiškos moters paveikslo: stipri, disciplinuota, viską galinti pasidaryti pati, tikslo ir karjeros siekianti, išsilavinusi, turinti mažiausiai vieną diplomą, aktyvi, daug dirbanti, inciatyvi, kovinga, visur turinti savo nuomonę, labai užimta įvairiomis veiklomis.
Ir gana agresyviai seksuali moteris.
Kartais tenka išgirsti, kad esą dabar nebe tie nuolankiųjų, raustančiųjų laikai: jeigu vyras nerodo dėmesio, moteris jį vyrui pati privalanti parodyti, nes antraip visuomet liks viena.
Ir ne tik. Ir dar daugiau. Na, patys viską puikiai suprantate...
Pridėkime dar kad šiuolaikinė moteris dažniausiai dėvi kelnes arba griežtus dalykinius kostiumėlius, vairuoja automobilį, rūko, dažnai yra netekėjusi, išsiskyrusi ir viena augina vaikus.
Arba gyvena su “silpnu”, “pinigų nesugebančiu uždirbti” vyru po vienu stogu, bet visai atskiruose vertybiniuose pasauliuose (čia, gink Dieve, akmuo ne į vyrų daržą...).
Viskam yra priežastys. Šiuolaikinės moters paveikslas tarsi mozaika sudėliotas iš tūkstančių įvairių moters įvaizdžių gabalėlių.
Nuo paskutinių praėjusio šimtmečio karų, kuomet žuvo daugybė vyrų, moterys nori nenori privalėjo išmokti viskuo pasirūpinti pačios, todėl, natūralu, jose atsirado daugybė jų prigimtį bei pašaukimą neatinkančių, o vėliau ir norma tapusių savybių.
Prisiminkime, kaip sovietiniais metais buvo aukštinamos moterys traktoristės, rūščių bruožų į darbą kaip į mūšį besiruošiančios patriotės. Namai, vaikai ir bažnyčia - trys banginiai, kurie dar ne taip seniai buvo moters gyvenimo pamatas - paskutinį šimtmetį ėmė kelti pašaipą.
Dar daugiau, moterys-mamos, atsidėjusios šeimai, laikomos tinginėmis, nesugebančiomis nieko pasiekti ir pan.
O kur dar didysis feminizmas, kuris “užguitoms” moterims suteikė daug įvairių teisių ir laisvių?
Jei brisime dar giliau, ieškodami įvairių moteriškumo aspektų, teks prisiminti archetipinę Laukinę moterį, kuri savyje įkūnija gaivalingą gamtos prigimtį (ją gražiai aprašė Clarissa Pinkola Estes, Ph.D. savo knygoje “Bėgančios su vilkais”);
Moteris raganas, degintas ant laužų (reginčios moters ir moteriškumo baimė amžiams pasiliko įspausta mumyse);
Žana D’Ark - į kovą mases už laisvę vedanti moteris (karo ir revoliucijos genas), išsekusias bordelių nimfas, prabangias kurtizanes, į Vakarus iš Rytų parkeliavusias geišas (atviro seksualumo, moteriškumo kaip prekės, moters kaip įkvėpėjos, rafinuotos ir išsilavinusios pašnekovės įspaudas).
Tačiau buvo ir besąlyginę meilę spinduliavusi mergelė Marija, ir Da Vinčio Džokonda su paslaptinga ir iki šiolei magiškai traukiančia švelnia moteriška šypsena.
Ir dar daugybė kitų moters įvaizdžių, simbolių, kurie neišvengiamai paliko savo pėdsaką šiuolaikinės moters genuose.
Tačiau viskas šiame pasaulyje juda spirale. Laiko ratas apsisuko ir vėl į madą atėjo tai, kas taip ilgai buvo neigta. Paprasčiausias moteriškumas, kurio ilgėtis ėmė vis labiau agresyvėjantis pasaulis.
© Rolanda Lukoševičienė. MOTERŲ NAMAI.
